Tiesiog mintys apie interjerą

Iš tiesų, kad ir kiek būtų pasiekęs individas, jis negalės niekada suprasti, ko būtent jam reikia namuose, kol nepagyvens kažkurį laiką toje erdvėje, kurią pats sau sukūrė ir įgyvendino.

Kol gyvenama fantazijų, paveiksliukų, straipsnių, kitokio Pinteresto ir įkvepiančių žurnalų stadijoje, žmogus geba gaudyti tik atskirus išskirtinius bruožus: nuostabi rankų darbo komoda, violetinės „ne kaip pas visus“ sienos, madingas loftas (tiksliau jo stilizacija), spalvotų lagaminėlių krūvelė, kad būtų linksma…

Ir dabar bus kalbama net ne apie tai, kaip viską, kas išvardyta, sukišti į atskirai paimtą butą (tipinio blokinio namo antras aukštas, dviejų metrų lubos, laikančiosios kambarių sienos, insoliacijos beveik nėra, per didelė „ne to“ koncentracija loftui), o apie tai, kad įkvėpimo priepuolio metu rinkdamas vizualinę medžiagą žmogus pirmiausia prisirenka įspūdžių. Geidžiamosios būties vaizdinių vietoj rūsčios realybės.

Geidžiamoji būtis klastinga: ji vilioja, žada išspręsti vienu metu krūvą problemų, atspindi mus, tarsi Norų Veidrodyje, jau įsitvirtinusius-pakoreguotus-nuostabius.

Bet kuris lengvas būdas pataisyti savo gyvenimą be registracijos ir SMS atjungia žmogaus smegenis, todėl dėmesys sutelkiamas kaip tik į skudurinę atributiką: konkrečią komodą, konkretų žurnalinį loftą, konkretų instagramą, kurį galima nukopijuoti.

Kitaip tariant, laukdamas interjero arba pageidaujamo būsto, apimtas aistros sukti lizdą žmogus labiau atsispiria nuo savo fantazijų nei nuo realių poreikių.
Jeigu pažiūrėtume, kaip dirba su medžiagomis, aksesuarais ir drabužiais stilistai: kaip iš kiekvienos detalės, esant būtinybei, skleidžiasi prasmių vėduoklės – kiekviena istorija slypi už kiekvieno konkretaus daikto, kokia nuotaika, asociacijos… Gyventojui, nesusipažinusiam su vidine virtuve, visa tai atrodo kaip burtai 80 IvI, nes pašaliniam žmogui tiesiog nešaus į galvą, kad už tiesiog suknelės ir tokios pat paprastos segės slypi dar kažkas.

Žmogus ateina į parduotuvę, ima patikusį megztinį, pasimatuoja ir išeina laimingas. Jeigu galiausiai meilė megztiniui išblės, jį galima bus grąžinti į parduotuvę, parduoti, padovanoti, palaidoti spintos gelmėse, atiduoti draugei arba išmesti. Su interjeru toks fokusas jau neišdegs, jeigu, žinoma, neorganizuosite sau pakartotinio nuotykių žaidimo „iki betono ir iš naujo“.

Gerai, jeigu žmogus turi patikimą ryšį su realybe ir plius minus meninį skonį – tuomet bent jau nebus versalių tipiniame vieno kambario bute ir kelių pakopų gipskartonio lubų–podiumų–išlenktų sienų su spalvotais sofitais. Galbūt jis net susimąstys, kas būtent slypi už patikusios komodos ir pasičiups ją „kol neišvedė“. Blogiau, jeigu žmogus šluoja į vieną krepšį viską, kas jį įkvepia, nepakoregavęs atsižvelgdamas į realiai turimus kvadratinius metrus su jų specifika, arba vadovaujasi principu „vėliau kur nors pritaikysiu“.

Pavyzdžiui, Lietuvoje net sėkmingais metais būna labai mažai visaverčių saulėtų dienų, todėl kiekvieną malonų atsipalaidavusį levandinį-jūrinį Provansą su šalta vėjuota spalvų palete teks vesti į šilumą (šilti sienų ir tekstilės atspalviai, „pūkuoti“ paviršiai…). O su Viduržemio stiliumi, skirtu apsaugoti nuo saulės ir ilgiau išlaikyti vėsą, išvis reikės pasielgti drastiškai. Su spalvų sodrumu irgi bus viskas blogai – supanti pilka migla žais šia spalva ping pongą kaip norės ji, o ne jūs.

Lietuviški miestai suplėkę: tinkuotos sienos, nuogas betonas, akmeniniai „slebai“, keraminis granitas ir kitos plytelės dar labiau sustiprins šaltį – šie sprendimai atkeliavo iš kraštų, kuriuose saulė kepina ištisus metus, bet mūsų platumai visa tai – iššūkis.

Balti švytintys skandinaviški interjerai. Bet koks monochromas (nesvarbu – baltas, juodas, pilkas arba išprotėjusi fuksija) suveikia dėl kontrasto, akcentuojant tai, kas neįsipaišo į spalvą.

99 % atvejų į spalvą neįsipaišo erdvė, esanti už lango. Jeigu už lango vaizdas į parką arba jūs gyvenate dangoraižio viršūnėje, suteikiančioje galimybę nesiblaškyti dėl miesto peizažų, tuomet jums pasisekė. Jeigu ne – visas puikus interjeras atliks tik rėmelio funkciją ir akcentuos tas nesąmones, kurios atsiskleidžia už stiklo paketų: statybos, spūstys, nusususios trys žolelės nukirptoje vejoje, kaimyniniai namai… arba teks visuomet užtraukti užuolaidas.

Man atrodo, kad žmonės dažniausiai į interjerus žiūri iš pozicijos „tik ne kažkas rudai kreminio“, „tik ne 90-ųjų euroremontas“ arba dar kažkas, kas asmeniškai be galo įgriso, nors šilta kreminė, sudėtingi terakotos, lazdyno ir deginto molio atspalviai kaip tik labai sėkmingai suteikia erdvei jaukumo ir išveda iš pilkos miglos. Išeina, kad žmogus kuria erdvę ne atsiremdamas į tai, ką nori gauti, o į tai, nuo ko trokšta atsiskirti.

Galiausiai, net jeigu dirbo ne pats, o su dizaineriu, išeina lyg ir neblogai, tiksliai pagal patvirtintą projektą ir techninę užduotį, bet… kažkas visgi ne taip. O ilgalaikėje perspektyvoje, kai nusivylimo vis daugėja, žmogus vėl stveria žurnalus, neria į Pinterestą ir paveiksliukus. Ir tvirtai žengdamas mėgina antrą kartą.