Po dviejų savaičių remontas buvo beveik užbaigtas.
Sienos iš kreminių virto vanilinėmis. Jonas nematė didelio skirtumo, bet Kristina teigė, kad tai visiškai kita spalva.
Durų vietoje pūpsojo tuščios vietos. Remontuotojai teigė, kad kitaip negalima – nuėmė senas duris ir išvežė į šiukšlyną.
– Panele, kada jau mano duris atveš? – Paskambino Jonas į “NEO Durys”. – Man tinka rytojaus rytas. – Jonas pasakė savo pavardę, adresą ir užsakymo numerį. Vėliau dar kartą. Vėliau jo paprašė pakartoti tai dar kartą. Ir dar kartą.
– Manau, jūs užsakėte duris ne pas mus! – Linksmai nuskambėjo moteriškas balsas. – Nerandu jūsų užsakymo. Turbūt, jūs supainiojote mus su „Super-Durys“. Arba su „New-Durys“, mus dažnai painioja.
– Nieko aš nesupainiojau, turiu dokumentą! – Jonas žvilgtelėjo į gulėjusį prieš jį popierių, kurį paliko matuotojas. – Aš jums įrodysiu!
Marija suglumusi žvilgtelėjo į nuotrauką, kurią jai atsiuntė Jonas į Messengerį. Tai buvo sutarties kopija. Kapučino spalva, trys durys, matinio chromo furnitūra…. Lyg uodas prieš nosį, kažkas mirgtelėjo jos sąmonėje. Nejaugi ji pamiršo nusiųsti užsakymą?..
– Turime problemų? – Direktorius priėjo prie jos stalo. – Jūsų bandomasis laikotarpis beveik pasibaigė, skundų neturite. Pirmadienį pakelsiu jums algą.
– Viskas puiku, jokių problemų! – Marija griebė telefoną ir šoko į lauką.
– Jonas, jūsų užsakymas ruošiamas, – laimingai pranešė ji. Tiesa, truputį vėluojame. Visai truputį. Reikės palaukti dar dvi savaites. Supraskite, visi fabriko darbuotojai susirgo Kovidu. Apskritai visi! Net valytoja!
Prieš tokį argumentą Jonas negalėjo paprieštarauti. Juk neversi sergančių darbuotojų dirbti.
– Bet tik ne ilgiau, – tartelėjo jis. Šįkart užsakymas pagaliau nukeliavo tiesiai pas tiekėją.
– Kristinute, žinai, gal pakeiskime dar ką nors, – dirbtiniu entuziazmu pasakė Jonas žmonai. Pavyzdžiui, pakeiskime vonios plyteles naujomis!
– Man ir šios patinka, žydros… – nustebo Kristina.
– O aš noriu raudonų, raudona pažadina aistrą. – Pameni, tu siūlei padaryti „tai“ duše? – Tiesą pasakius, Jonas nenorėjo prisipažinti žmonai, kad durų reikės laukti.
– Taigi, aš pavėlinau durų montavimą. Pakeisime plyteles, tada jau ir pakviesime meistrus…
– Bet kaip gi mes gyvensime be durų?!
– O kas gi čia tokio? Štai studijose jų, pavyzdžiui, visai nėra. Ir nuo ko mums slėptis? Juk mes tarsi dvi dalelytės nuo vienos visumos.
– Na gerai, – sutiko Kristina, nors ir jautė, kad čia kažkas ne taip.
Beje, kaip tik po dviejų savaičių atvažiuos mano mama.