Be durų gyventi pasirodė ne taip jau ir paprasta. Kristina ir Jonas dažnai aptikdavo vienas kitą atliekant neišvaizdžius reikalus, kaip ir besistengtų to vengti.
Jonas šaukė iš “minčių kampelio”:
– Čia neeik dar 20 minučių!
– Ką pasakei? Negirdžiu! – Atbėgdavo iš miegamojo Kristina. – Na ir kam gi tu mane kvietei? Fui!
Nieko, laikykis, šiandien, pagaliau, visa tai pasibaigs, pamanė Jonas.
– Montuotojai ateis pas jus rytoj dienos metu, laukite. – Pasakė jam vakar, kai jis paskambino į „NEO Durys“. – Ne, tiksliau pasakyti negalime.
– Tu tikslingai man tai darai! Tiesiog nemėgsti mano mamos! – Kristina norėjo trenkti durimis, kurių, deja, nebuvo.
Reikalas tas, kad būtent šiandien Jono uošvė turėjo atvykti iš kaimo. Bet Jonas negalėjo jos pasitikti, nes privalėjo laukti meistrų.
Nepatenkinta Kristina nuvyko į autobusų stotį viena.
Po valandos atvyko du rūstūs vyrai. Jonui į nosį trenkė vakarykščio vakarėlio kvapas, bet jis nutarė vaizduoti, kad nieko nepastebėjo. Kad tik jie įrengtų duris kuo greičiau.
Meistrai neskubėjo. Lėtai išpakavo svetainės duris.
– O-pa! O gi šios durys čia netinka! – Pareiškė aukštas raudonplaukis vaikis. Jos skiriasi nuo durų angos pločio 10 cm!
Jonas pažiūrėjo ir su siaubu įsitikino, kad taip ir buvo iš tikrųjų.
– Nieko baisaus, tuojau pastatysime kitas duris, į jūsų vonią! – Ramino jį antrasis darbininkas, žemas ir plikas.
Bet po minutės pasakė:
– O šios durys siauresnės 5 cm! Koks kvailys Jums matavo jums šias duris? – Jis įtariai žvilgtelėjo į Joną. – Ar jus čia pats matavote?
– Tai iš jūsų firmos atėjo matuotojas! – Supyko Jonas. – Keistuolis toks.
Laimei, trečiosios durys buvo tinkamo dydžio. Bet…
– Kodėl šios durys juodos spalvos?… aš užsakinėjau Kapučino!
– Koks jums skirtumas? Kapučino, mokačino ar juoda… Asmeniškai aš visada renkuosi konjaką! – Nusijuokė raudonplaukis dičkis.
– Juoda spalva neišsiteps, – tikino Joną plikis. – Lengviau valysis.
Bandydamas tai įrodyti, jis stumtelėjo duris purvinu batu, o vėliau, spjovęs į pėdsaką, pabandė jį nuvalyti, trinant ištepliotą vietą rankove.
– Aš užsisakiau kapučino spalvos duris ir noriu kapučino! – Įsižeidė Jonas. Ir normalaus dydžio! Aš rašysiu skundą!
– Ką mums davė sandėlyje, tą ir atvežėm, – teigė raudonplaukis. – Nejaugi mes veltui pas jus važiavome, laiką gaišinome, benziną naudojome? Kas dabar mums už visą tai sumokės?
Jonas, degdamas iš pykčio, surinko „NEO Durų“ numerį.
Atsiprašome, mes viską sutvarkysime, – pažadėjo Marija. O pati pagalvojo, kad užmuš Rimą.
– Jau rytoj lauksiu normalių durų! – Pareiškė pasipiktinęs Jonas. – Kitaip ateisiu ir pasikalbėsiu su jūsų viršininku. Arba… apskritai policiją iškviesiu.
– Žinoma, žinoma! – Tikino jį Marija.
Ji žinojo, kad rytoj jokių naujų durų nebus, tiesiog nepavyks jų taip greitai gauti. Juk dabar reikia vėl siųsti užklausą tiekėjui, tik jau su kitais matmenimis… bet dabar jai reikėjo nuraminti klientą.
Tuo tarpu Kristina su savo mama jau žengė į laiptinę.