Septinta serija „Marija ir Rimas pradėjo tyrimą”
– Kaip galėjo įvykti, kad tu viską blogai pamatavai?
Rimas ir Marija stovėjo prieš direktorių. Sukako atlygio valanda.
– Faktų neegzistuoja, yra tik faktų interpretacija, – liūdnai atsakė Rimas. Jis beveik perskaitė Nyčė ir nusprendė suspindėti sėkminga citata.
– Ką visa tai reiškia?!
– Matavimai buvo tikslūs, – paaiškino Rimas, – Tiesiog mano ruletė buvo neteisinga. Jus pats man pasakėte taupyti, ir aš nupirkau ją parduotuvėje, pavadinimu „Viskas už eurą“. Turbūt, brokuota papuolė…
– O gal tu čia tu man brokuotas papuolei?! – Supyko direktorius.
Tada atėjo Marijos laikas.
– Na tiek to, Rimas, jis amžinai padebesiais skraido. Bet jūs, Marija, rimta moteris! Kaip jūs galėjote supainioti durų spalvas?
-Aš čia niekuo dėta! – Teigė ji.
Ji parodė direktoriui užsakymą, kurią siuntė tiekėjui. Ten tikrai buvo nurodyta „kapučino“ spalva visoms trims durims.
Marija ir Rimas pradėjo tyrimą.
– Turbūt, fabrike supainiojo, – pasiūlė Rimas. – Bet, kas tikrino duris, kai jas mums atvežė? Jis turėjo patikrinti spalvas pagal sąskaitą-faktūrą.
– Sunkvežimis su durimis atvyko penktadienį. Direktoriaus tądien nebuvo, jis buvo pas daktarą, darė testą… Ir prašė, kad krovinį priimčiau aš, – prisiminė Marija.
– O tu kažkur pabėgai, – sutelkė jėgas, prisimindamas Rimas.
– Man reikėjo nuvežti pas veterinarą katiną, – paaiškino Marija. – Dukra nufilmavo video „Kaip katinas krenta iš 3-čiojo aukšto ir lieka gyvas“.
– Aš norėjau pakeisti tave, bet sunkvežimis vėlavo, o man reikėjo eiti matuoti durų, – kaltai numojo rankomis Rimas. – Ir aš paprašiau mūsų sandėlininko priimti krovinį savarankiškai.
Visi keliai veda į sandėlį.
– Žinoma, aš patikrinau, kai priėmiau krovinį, viskas buvo kaip reikia, – įsižeidė sandėlininkas. Štai jūsų duris guli, ta, kurią grąžiname. Štai, matote, spalva kapučino, – jis parodė etiketę, priklijuotą ant pakuotės. – Nesuprantu, kas su ja ne taip?
– Bet juk ji yra juoda? O kapučino yra ruda! – Nustebo Rimas.
– Nevisai ruda, – Marija prisiminė savo padavėjos darbą. – Viena dalis pieno, penkios dalys kavos. – Tai greičiau švelniai-kreminis atspalvis…
– Ko jūs prisikabinote prie manę su savo atspalviais, – spragtelėjo sandėlininkas. – Aš apskritai daltonikas, spalvų neskiriu. Kas parašyta, tuo ir tikiu. Aš viską padariau kaip priklauso: priėmiau duris, perdaviau jas surinkėjams.
Rimas ir Marija nukeliavo į surinkimo cechą, kur į durų varčias sustatydavo furnitūrą. Kažkas juk turėjo pastebėti, kad kažkas čia ne taip!
– Žinoma, aš pastebėjau, – laimingai besišypsodamas atsakė surinkėjas. Dar pagalvojau, kodėl gi dokumentuose parašyta „kapučino“, o durys juodos?
– Kodėl gi tu nepasakei apie tai niekam? – Nustebo Marija.
– Na, aš pamaniau, kad egzistuoja juoda kava, gal ir juodas kapučino yra!
Sandėlininko direktorius neatleido, nes tai buvo jo trečios eilės sūnėnas. Jam direktorius liepė išmokti spalvų lentelę.
O Jonui jis pažadėjo ypatingai prakontroliuoti užsakymą.