5/5 (3)

Uošvė gyveno pas juos jau savaitę

– Ir kodėl gi tavo mama atvyko būtent dabar? – Bambėjo Jonas, bet tyliai, kad ji neišgirstų.

– Norėjo pasveikinti savo dukrą su gimimo diena, kas gi čia tokio? Be to, mes su ja seniai nesimatėme, tegu pavieši mėnesį pas mus.

Uošvė gyveno pas juos jau savaitę, o durų vis dar nebuvo. Jonas skambino į “NEO Durys” beveik kasdien.

– Jūsų durys atvyks rytoj, laukite! – Vis žadėjo jam Marija.

Vis žadėjo jam Marija

Kitą dieną ji teisinosi:

– Jūsų durys užstrigo muitinėje. Muitininkų kompiuteriai sulūžo, įsivaizduojate? Deklaracijas jie pildo ranka, tušinuku – o tai trunka ilgai!

Uošvė jungė televizorių visu garsu

Tarp kitko Jono gyvenimas pamažu virto pragaru.

Uošvė jungė televizorių visu garsu, nepadėjo net ausinės. Ji žiūrėjo viską iš eilės: naujienas, politinius šou, serialus. Ir šaukė kas 10 minučių:

– Kristina, žiūrėk ką rodo, eik greičiau čia!

Kai jai patapdavo liūdna, ji kabindavosi prie Jono:

– Na, ką gi, kada gi sulauksiu anūkų?

– Mama, kas per klausimai! – Piktinosi Kristina. – Juk sakiau tau, kad dirbame šiuo klausimu!

Uošvė naktimis knarkė

Jonas pamanė, kad žmona perlenkė lazdą ties „dirbame“. Uošvė naktimis knarkė taip, kad užgoždavo visus norus, išskyrus vieną – pasmaugti ją pagalve, kad, pagaliau, pabūti tyloje.

ji atsidūrė ant jų miegamojo slenksčio

7-tą ryto ji atsidūrė ant jų miegamojo slenksčio, gaivi, it agurkėlis.

– Vaikai, ilgai jus miegate, laikas keltis!

Jonas mąstė, ar neišsikelti jam į palapinę, apsistojus parke netoli namų. Ten jis nors galės pabūti vienas…

Marija jį atkalbėjo

Į „NEO Durys“ jis taip ir nenuvyko, Marija jį atkalbėjo:

– Mūsų ofisas vis tiek užrakintas, karantinas. Mes dirbame iš namų. Taip, ir direktorius irgi, jis saviizoliacijoje, jis labai bijo viruso. Niekam neatsako, net ragelio neima.

Iš tikrųjų direktorius net nenutuokė, kad vienas užsakymų turi problemų. Marija kruopščiai slėpė nuo jo šią istoriją.

Koją pakišo jos blogas įprotis.

direktorius ir atsiliepė už ją

Kartą Marija išėjo į lauką parūkyti, palikusi telefoną ant stalo. Iš savo kabineto kaip tik išėjo direktorius ir atsiliepė už ją.

– Panele, kur mano durys?! – Suklykė jam į ausį Jonas.

– Aš ne panelė, aš direktorius, – atsakė jam direktorius.

– Koks gi jus direktorius, jei sėdite namie, kol klientai kankinasi su uošvėmis be durų?!

Direktorius nustebo ir paprašė papasakoti jam viską plačiau.

Po kelių minučių jis tyliai padėjo ragelį ir išraudęs, surėkė:

-Rimas, Marija, pas mane į kabinetą greitai!

 

Laukite tęsinio….

Įvertinkite