Iš visų durų šiame prabangiame, apstatytame sunkiais didelių gabaritų baldais, apkabinėtame paveikslais, suvenyrais ir įvairiais niekučiais papuoštame bute, kuriame, rodos, viskas alsavo laime ir gerove, tik nedidelės tualeto durys jautėsi nelaimingos ir likimo nuskriaustos.
Na ir nutik tu man šitaip! – dūsavo jos, – gimti tualeto durimis! Už ką mums tokia lemtis, už kokias mūsų protėvių nuodėmes mums ši bausmė? O gal virš mūsų pakibo pikta lemtis?!
Iš tiesų, jeigu prieitume arčiau prie jų genealoginio medžio ir įdėmiai apžiūrėtume jį iki pat šaknų, tai nesunkiai pastebėtume, kad ant jo šakų per daugelio amžių istoriją nebuvo nė vienų išskirtinių durų, jokio kūrybiškumo, nieko įsimintino; nė vienos iš jų protėvių nesugebėjo prasigyventi, tiesa, jeigu ne vienos tualeto durys pagal močiutės liniją, kurios sąžiningai tarnavo „Senajam Fricui“ – Prūsijos karaliui Frydrichui Didžiajam viename iš daugelio jo karališkųjų rūmų tualeto kambarių. Jų 233 metų senumo portretas iki šiol kruopščiai saugojamas šeimos archyve ir išdidžiai rodomas svečiams – sandėliukų ir prieškambarių durims, ir jos beveik kaukia iš pavydo…
Kodėl mes negimėme miegamojo durimis? – vėl dėl savo piktosios lemties susimąstė tualeto O! Šios durys į nuostabų, fantastišką miegamąjį buvo jų svajonė, pavydo ir neretai pykčio priežastis. Kaip jos joms pavydėjo – šioms aukštoms, plačioms miegamojo durims, kaip jos jų nekentė. Ir buvo už ką! Šios miegamojo durys, iš tiesų, buvo arogantiškos, jos paniekinamai žvelgė į kitas duris, už kurių, kaip jos pagrįstai manė, nebuvo nieko įdomaus, o tik kažkas primityvaus ir smulkmeniško. Iš tiesų! Kas įdomaus arba išskirtinio, nuostabaus arba pritrenkiančio gali būti už virtuvės durų? Jos beveik neužsidarydavo! Ką gi ten slėpsi, jeigu net kai kurios musės žinojo, kas vyksta virtuvėje. Tačiau tai, ką saugojo miegamojo durys, – tai buvo iš tiesų kažkas sukrečiančio, naujo, paslaptingo, mįslingo. O taip norėjosi žinoti visas naujienas! Tačiau miegamojo durys visuomet buvo gerai uždaromos, nepaliekant net plyšelio, ir be galo didžiuodavosi, kad saugojo visas šeimos paslaptis…
FOTO SIMPSONDOOR
Tualeto durys jų nekentė! O, kaip aistringai jos norėjo kartais nors viena akimi pažiūrėti į tai, kas slypėjo už miegamojo durų! Nors kartą pamatyti tai, ką mato ir kuo galbūt kasdien mėgaujasi miegamojo durys. Štai kas gali kalbėti apie meilę ir pakylėtus jausmus – miegamojo durys! Jeigu jos rašytų poemas ir odes, tualeto durys nė trupučio nenustebtų. Jos, žinoma, viską žino apie Meilę, su šypsena stebi visas jos spalvas ir atspalvius, visas puošmenas ir palaimas – joms ir plunksną į rankas! Tualeto durys net kartą girdėjo iš sandėliuko durų, kad miegamojo durys iš tiesų rašo knygą apie meilę! Žinoma! Kam gi daugiau rašyti? Negi joms, nelaimingoms tualeto durims! Kokia čia meilė, pakylėti jausmai, švelnumas ir glamonės, virpesys ir jaudulys, juokas ir krykštavimai? Maža to! Tualeto durys net pačios gerai nežinojo, ką čia, tualete, veikiama, nes jos kaskart delikačiai nusisukdavo, jeigu kažkas čia užeidavo ir jas uždarydavo.
Tačiau kartą!…
Kartą pas tėvus, – kurie gyveno šiame prabangiame bute ir kiekvieną naktį slėpdavosi už miegamojo durų, už kurių kartais pasigirsdavo kažkokie keisti duslūs, paslaptingi garsai, – atvažiavo jų vaikai, aukštas tvirtas jaunuolis, jų sūnus, ir aukšta, laiba, graži mergina, jo mylimoji. Po džiaugsmingo pasisveikinimo, šypsenų ir apkabinimų, tėvai išėjo į erdvią virtuvę ruošti šventinių pietų, o jaunuoliai, susižvalgę ir susikabinę rankomis, nuėjo… į tualetą ir užtrenkė po savęs duris!
FOTO SIMPSONDOOR.COM
Tualeto durys net aiktelėjo!
Jos net nespėjo atsitokėti, jos net nespėjo delikačiai nusisukti, kaip staiga prieš jų nustebusias akis į orą skriejo kažkokie drabužiai, jų ausyse skambėjo kažkokie nuostabūs garsai ir…ir… ir jos pamatė viską…
O! Tualeto durys buvo laimingos! Dar ilgai po to, kai jaunuoliai susirinko savo drabužius ir, kaip niekur nieko, ramiai nuėjo pas tėvus, jos negalėjo nusiraminti, jų medinė širdis daužėsi, vėl ir vėl prieš jų akis iškildavo didingi, nuostabūs vaizdai… Jos buvo sukrėstos to, ką matė, jos tarsi net tapo aukštesnės ir gražesnės! Dabar su miegamojo durimis jos susilygino, dabar jos stovėjo ant vienos lentos kartu su jomis, o galbūt net aukščiau! Pirmąkart savo gyvenime jos į miegamojo duris pažvelgė truputį iš aukšto ir patenkintos pastebėjo, kaip jos nusisuko ir jų medinėse akyse švystelėjo tamsus pavydas.
„A! – piktdžiugiškai pagalvojo tualeto durys, – nematyti jums tokių aistrų!“
O, ne! Nuo šios sekundės jos jau nesigailėjo, kad gimė tualeto durimis; Dieve, kaip niekinga gimti, pavyzdžiui, geležinėmis durimis kokioje nors riterių pilyje!
Jos buvo tiesiog laimingos! Dabar jos irgi saugojo kraupią, gražią paslaptį!
„Gal imtis plunksnos, ką?“ – klausė jos savęs.
Lukas fon Šelis